Sugriovė mitus apie šiaurietišką ėjimą: labiausiai tuo užsiimti reikėtų biuruose dirbančiam jaunimui

Šiaurietiško ėjimo treneriai Irena Gudiškienė ir Rapolas Žeimys pasakoja apie šiaurietišką ėjimą - kuo jis skiriasi nuo tiesiog vaikščiojimo su lazdomis, kuo jis naudingas mūsų organizmui ir emocinei sveikatai bei ko iš tiesų reikia, norint pradėti vaikščioti šiaurietišku stiliumi.

 Vienas iš aktyvaus laisvalaikio gamtoje praleidimo būdų yra šiaurietiškas ėjimas, vis populiarėjantis Lietuvoje. Koks tai užsiėmimas pasakoja šiaurietiškojo ėjimo klubo ,,8 žingsniai" vadovė ir instruktorė Irena Gudišauskienė ir šiaurietiškojo ėjomo treneris, klubo ,,startwalking.lt" komandos narys Rapolas Žeimys. Laidoje juos kalbino portalo Kablys.lt redaktorė Aistė Meidutė. 

Turbūt ne visai žiūrovai žino, kas yra tas šiaurietiškas ėjimas? Dažnai tenka matyti, kaip žmponės kopia į kalnus su lazdomis. Ar tai - panašu ar, vis dėl to, kažkuo skiriasi? Irena Gudišauskienė. Šiaurietiškas ėjimas yra labiau priimtina sveikatininimo forma nei šiaip žygiai į kalnus, nes žygiams į tikrus kalnus reikia ruoštis - patikėkit, teks ir gerokai užkopti, ir nusileisti. Ir tam reikia gero fizinio pasiruošimo. Tuo tarpu šiaurietiškas ėjimas yra prieinamas didžiajai visuomenės daliai, kaip sveikatinimo judėjimo forma. Be abejo, skiariasi ir naudojamas inventorius. Bet gal čia Rapolas geriau papasakos.

Rapolas Žeimys. Iš tiesų, skiriasi lazdos. Šiaurietiškam ėjimui skirtos jos būna dviejų tipū - vadinamo fiksuoto ilgio ir išsitraukiančios.

O kokios kada geriau? Rapolas. Pradedadantiesiams rekomenduojame tas, kurias gali pasiilgti ar pasitrumpinti. Dėl to, kad jie galės jas pasidalinti su kitais šeimos nariais ar draugais ir pabandyti sužinoti, ar apskritai šiaurietiškas ėjimas jiems patinka. O kai jau įgus ir supras, kad patinka - tada įsigyti savo asmenines, fiksuoto ilgio lazdas.

Irenas. Dar papildysiu, kuos skiriasi šiaurietiškojo ėjimo lazdos nuo kitokių: šiaurietiško ėjimo lazdos turi dirželį - pirštinėlę, kas yra labai svarbu, norint atlikti vieną svarbiausių šiaurietiško ėjimo judesių, kuris duoda naudą mūsų kūnui, o kalnų lazdos tiesiog turi paprastą laisvą dirželį.

Rapolas. Kalnų lazdų dirželis yra gana laisvas, kadangi laipiojant kalnais lazdos dažnai stringa tarp akmenų ir uolų ir jas reikia paleisti, nenorint susitraumuoti. Tuo tarpu šiaurietiškame ėjime yra fiksuotas ir jis yra skirtas specialiai tai treniruotei vaikščiojant.

Irena, užsiminėte apie naudas, kurias kūnas gauna vaikščijant šiaurietišku stiliumi. Gal galite išvardinti tas naudas? Irena. Apibendrinant, galima sakyti, kad tai yra nauda ir mūsų fiziniam, ir emociniam kūnui (nes mes dažnai pamirštame, kad turime ir emocijas) bei taip pat ir bendrystei,. Nes vaikštant ankščiau ar vėliau atsiranda ir kompanijos poreikis - bendruomenė, kuri įtraukia. 

Kalbant apie fizinę sveikatą, einant šiuo būdu taisiklingai dirba apie 90 procentų kūno raumenų, bet aš pabrėžiu - einant taisiklingai. Tam, kad dirbtų viršutinė mūsų kūno dalis, kas yra svarbu mūsų XXI amžiuje, kai esame ,,įsodinti' į mašinas ir ,,pasodinti' prie kompiuterių, kylame liftais ir turbūt kiekvienas turime didesnį ar mažesnį judėjimo ,,badą". Ir tai nepraeina be pėdsakų - ilgainiui visiems kažką pradeda mausti ar skaudėti. Taisiklingai žingsniuojant mes ne tik apkrauname kojas, bet ir įdarbiname viršutinę kūno dalį.

Toliau mes judame gamtoje. Tai yra grynas oras, tai yra deguonis. Eidami sparčiau mes daugiau kvėpuojame, įtraukiame daugiau deguonies ir mūsų organizmas pasigamina daugiau seratonino.

Emociniame kūne irgi vyksta pokyčiai. po pusdienio žingsniavimo dingst tos dienos problemos iš mūsų galvų. Einant keičiasi gamta, nėra monotonojos ir tai mažina įtampa bei sresą. Ir aš tą pastebiu, kada dirbu su žmonėmis žygiuose.

Ir, aišku, natūraliai susikuria benraminčių bendruomenė, kartu vaikščioti smagiau ir yra galimybė pabendrauti.

Abu esate šiaurietiškojo ėjimo treneriai. Ar dažnai pastebite, kad žmonės netaisiklingai vaikšto? Rapolas. Na, jeigu mieste sutinki pavienį vaikščiotoją, tai dažnu atveju jis vaikšto netaisiklingai. Galbūt tokie žmonės žiūrėjo kažkokius video internete, skaitė kokius bukletus ir bandys patys. Bet nėra taip jau viskas čia lengva ir pačiam perprantama. Reikia, kad kas mokantis parodytų, pamokytų. todėl pradžioje, pirmus kartus, mes rekomenduojame pavaikščioti su instruktoriumi ar prisijungti prie klubų, kurie turi daugiau patirties. Kad išmoktum pagrindinės technikos, įgautum pagrindus.

Irena. Pastebiu tai ne tik aš, bet ir mano mokiniai. Sako: ,,pažiūrėk, Irena, kaip jie eina. Jie juk eiti nemoka''. Tokį žmogų pakalbinti, pasakai, kad jums reiktų pasimokyti. Tačiau dažnai sulauki tokio atsakymo - aš tai judu, nesėdžiu prie televizoriaus. Iš tiesų, bet koks ėjimas yra geriau nei sėdėjimas prie televizoriaus ar kompiuterio, tačiau kūnas tokiu atveju tirk naudos negauna, kaip einant taisyklingai. Tiek deguonies, tiek raumenų įtraukimo. Nereika užmiršti, kad šiaurietiškasis ėjimas yra ne tik kai kurių lėtinių ligų prevenciją, bet ir jų profilaktika. Ir jei jau vaikščioti, tai geriau maksimaliai kokybiškai.

Yra toks populiarus mitas, kad šiaurietiškas ėjimas yra daugiau vyresnių žmonių užsiėmimas, toks senjorų sportas, arba skirtas tik tiems žmonėms, kurie nori atsigauti po traumų. Na, bet gal taip nėra - ar daug ateina jaunų žmonių treniruotis?  Rapolas. Populiarus šis stereotipas, bet tik stereotipas. Mūsų aktyviausi klientai yra studentija, tiek vietinė, tiek atvažiavusi iš užsienio ir tokiu būdu norinti geriau pažinti kraštą, kuriame studijuoja. Mes jiems rengiame pažintines keliones po Kauno apylinkes. Irena. Aš manau, kad šis stereotipas atsiranda dėl to, kad pamačius iškart išvedama sąsaja su lazdomis. Aš noriu priminti, kad lazda šiame ėjime nėra kažkokia priemonė, kuria reikia pasiremti - tai yra sporto inventorius. Lygiai taip pat, kaip krepšinio kamuolį ar teniso raketę reikia išmokti taisyklingai naudoti, kad pasiekti tikslą. Tas pats yra ir su lazdomis. Tai yra sportas skirtas visiems, o ne vien vyresniems žmonėms. Būtent jaunimui, ypač Vilniaus, kurie praleidžia sėdėdami prie kompiuterių mažiausiai 8 valandas biuruose šiaurietiškas ėjimas kaip tik geriausiai ir padeda išjudinti raumenis bei ištaisyti laikyseną. 

Kiek laiko panašiai užtrunka šiaurietiško ėjimo žygiai? Ar jie būna skirtingos trukmės? Irena. Žygiai būna skirtingos trukmės ir žmogus turi būti jiems pasiruošęs. Jaunas žmogus, pakilęs nuo kompiuterio, dažnai mano kad yra pasiruošęs žygiams. ir jei jis sugalvoja nueiti kas ir 25, o ne duo Dieve, ir visus 50 kilometrų - stresas jo organizmui būna tikrai didelis. Galima gauti tokiame žygyje mikrotraumų, kurios pasimato tik vėliau. Net ir 6, 12 ar 15 km žygiams reikia pasiruošti.

Savo grupėje, jau praėjus visus mokymus, visada organizuoju 6 kilometrų žygį. Ir tai dažnai sulaukiu dvejonių, sako mes tiek nenueisime. Ir būna maloniai nustebinti, kad tuos kilometrus gana lengvai įveikia. Žmonių pulsas einant su lazdomis tokius atstumus pakyla iki aerobinio lygio ir nepervargina organizmo. Ir tik tada, kada tu reguliariai judi bent 2 -3 kartus per savaitę, esi pasiruošęs žygiui. Mūsų žygiai, kuriuos organizuojame savaitgaliais, dažniausia būna 15 - 18 km ilgio. Tokiame žygyje, galima sakyti, įvyksta žmogaus emocinio kūno perkrovimas, taip reikalingas po ilgos darbo savaitės.

Sakote, reikia vaikščioti reguliariai. Organizuojate užsiėmimumus kiekvieną mėnesį? Irena. Kiekvieną savaitę, antradieniais, mūsų klubas tiems, kurie jau praėjo apmokymus, organizuoja pasivaikščiojimą visais metų laikais, taigi bent 52 žygiai per metus yra ,,garantuoti". Po to jau pats žmogus sprendžia, kiek jam ko reikia. Taip pat turime tradiciją kartą per mėnesį organizuoti žygį į skirtingas Lietuvos vietas su programa ,,Pažink Lietuvą žingsniuojant" .